Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Kalba ir kalbėtojas
- Kalbos atsiradimo teorijos
- Kalbos kitimas ir jo priežastys
- Kalbotyra ir jos uždaviniai
- Kalbų klasifikacijos
- Kalbotyros kryptys
- Lietuvių kalbos tyrimų apžvalga ir žymiausi tyrėjai
- Komunikacijos samprata
- Kalbos funkcijos
- Kalbinį visuomenės elgesį reguliuojantys dokumentai
- Kalba ir tapatybė
- Kalba ir kultūra
- Kalba ir informacinė visuomenė
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Komunikacijos samprata
Paprastai komunikacija (lot. communicatio „pranešimas, suteikimas“; iš lot. communico „darau bendra, bendrauju“; plg. communis „bendras“) yra apibrėžiama kaip keitimasis informaciniais ženklais (kalba, gestais, mimika, judesiais ir pan.). Tai toks procesas, kurio tikslas – keičiantis informacija, jausmais, mąstymo turiniais subendrinti tai, kas iki tol, t. y. dar prieš pradedant bendrauti, nebuvo bendra – bent jau kalbėtojas (kitaip – adresantas) daro prielaidą, kad jo pašnekovas (klausytojas ar skaitytojas, kitaip – adresatas) dar nežino to, kuo jis nori pasidalyti.Štai kodėl komunikacija visada yra nukreipta į kitą – į klausytoją (adresatą), ji visada yra dviejų – kalbėtojo ir klausytojo – sąveika. Žinoma, kitas nebūtinai yra vienas asmuo, bendrauti galime ir su keliais žmonėmis ar jų grupe, su įvairaus dydžio organizacijomis, su visa visuomene ar žmonija, ateities kartomis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad komunikacija visada yra kieno nors veiksmas, skirtas kam nors (net jei kalbamės su savimi): vieni informuoja – kiti yra informuojami, vieni moko – kiti yra mokomi, mokosi, vieni klausia – kiti tuo klausimu įpareigojami atsakyti ir pan.
Žinoma, vienaip tą patį komunikacinį veiksmą atliksime, kai bendrausime tik su vienu asmeniu, privačiai – tokią komunikacijos atmainą galime vadinti tarpasmenine. Kitaip bendrausime, kai šie komunikaciniai manai vyks viešai, bus stebimi dar ir trečiųjų asmenų, dar kitaip, kai ši sąveika bus nukreipta ne į vieną asmenį ar grupę, o, pavyzdžiui, į visą visuomenę – tokia komunikacija bus masinė.
Kas be ko, tai, kaip atliekame vienokį ar kitokį komunikacinį veiksmą, dažnai priklauso nuo paties veiksmo tikslo, pavyzdžiui, siekdami patarti elgsimės kitaip nei turėdami galią tam žmogui įsakyti. Tačiau ir pats patarimo veiksmas (ir tam tikra kalbinė raiška, ir tam tikra strategija) skirsis priklausomai nuo to, kam tą patarimą skirsime: draugui ar nepažįstamajam, broliui ar seneliui.
Komunikaciją svarbu suprasti ne vien kaip kalbėtojo, arba kalbėjimo, veiksmą. Ji neatskiriama ir nuo klausytojo ar skaitytojo (adresato) veiklos – klausymo ar skaitymo. Patį klausymą ar skaitymą, kitaip supratimo procesą, reikėtų suprasti kaip aktyvų klausytojo veiksmą. Komunikacija nėra tik paprastas – vienas siunčia – kitas būtinai gauna – veiksmas: suprasti siunčiamą pranešimą yra ne jį gauti, o ieškoti ir surasti.
Beje, psicholingvistų tyrimai rodo, jog būtent klausymas yra dažniausia kalbinė veikla. Vieni mokslininkai nurodo, jog bendraudami maždaug 45 proc. laiko mes klausomės, 30 proc. kalbame, 16 proc. skaitome, o 9 proc. rašome. Yra mokslininkų, kurie teigia, jog klausydamiesi praleidžiame dar daugiau laiko. Ir todėl labai svarbu išmokti klausyti: sąmoningai, aktyviai ieškoti klausomos informacijos.
Garsus prancūzų kalbininkas Emilis Benvenistas (Émile Benveniste), itin siekęs pabrėžti kalbos vartojimo nukreiptumą į kitą ir neapibrėžtumą, kitaip – komunikacinio veiksmo atvirumą, kūrybiškumą, teigė, jog ir kiekvienas mūsų labas yra kūrybinis veiksmas ir kad nėra nė vieno labas, panašaus į kitą... Ir išties, net jei mūsų ištariamas ar užrašomas žodis pats ir nesikeičia, mes, jį tardami, esame kitokie: mylintys, skubantys, atiduodantys duoklę socialinėms normoms ar jas atmetantys ir pan. Ir mūsų pašnekovai labai gerai tai suvokia.
Benvenisto pateiktas pavyzdys gali paaiškinti ir kitą svarbią minti. Paimkime to paties žodžio labas kitą vartojimo kontekstą. Kai paaugliai, išgirdę kokią nors draugo repliką, jų manymu, rodančią, jog tas draugas kurį laiką skendėjo savo mintyse ir nesekė to, kas vyksta čia ir dabar, jam sako (čia būtina pabrėžti, jog to žodžio ištarimą palydi tam tikra intonacija – ją geriausiai įgarsinti galėtumėte jūs patys): „Nu labas“, suprantame, kad šio pasakymo, nors ir ištariamas tas pats žodis labas, tikslas yra ne pasisveikinti, o išreikšti visą puokštę jausmų: nuostabą, priekaištą, gal net šiokią tokią pašaipą...
Taigi matome, kad ta pati kalbinė medžiaga (tas pats žodis, gramatinės struktūra ir pan.) gali būti vartojama skirtingais tikslais ir skirtinguose kontekstuose. Ir kaskart pavartotas tai jau bus kitas pasakymas, ir visai nesvarbu, kad išraiška bus ta pati. Antrajame pavyzdyje labas vartojama nebe kaip pirmoji susitikusių pašnekovų replika. Jis ir ištariamas skirtinga intonacija, o patį kalbos vartojimo veiksmą greičiausiai dar palydi ir priekaištingas ar nuostabos pilnas draugo žvilgsnis.
Todėl kai kalbame apie komunikaciją, joje kuriamas reikšmes, kitaip – informaciją, tai, ką kalbėtojas nori perduoti klausytojui, turime pabrėžti: bendraujame dažnai ne tik žodžiais, arba verbaline (lot. verbum „žodis“) kalba, bet ir neverbaline.
Sakytinėje komunikacijoje reikšmę padeda kurti ne tik ir intonacija, pauzės, loginiai kirčiai, bet ir mimika, gestai, žvilgsnis, juokas ir pan. ne mažiau svarbūs verbalinę kalbą lydintys ženklai, padedantys vienareikšmiškai interpretuoti sakomus dalykus. Rašytinėje komunikacijoje tokiais reikšmę kurti padedančiais ženklais tampa raidžių šriftai – jų dydis ar spalva, teksto skaidymas į pastraipas, jo išdėstymas plokštumoje, įvairios iliustracijos. Kai komunikacijai pasitelkiamos naujosios technologijos, tampa labai svarbūs įvairūs jausmaženkliai – vadinamieji šypsniukai ( :-) ir pan.), kurie tarsi yra mimikos bendraujant akis į akį atitikmenys.
Komunikacijai įtaką daro ir per laiką besikeičiančios komunikacijos priemonės, kitaip – kanalas. Tuo pasirėmęs vienas garsiausių komunikacijos mokslų teoretikų Paulas Levinsonas (Paul Levinon) skiria tris komunikacijos raidos istorinius etapus (Levinson, 1990, 4–5). Pirmuoju etapu žmogus bendrauja tiek, kiek jam leidžia fizinės galimybės, t. y. „tiek, kiek mato akis, kiek girdi ausis, kiek siekia atmintis“. Antroji pakopa prasideda sukūrus raštą – jis leido bendrauti peržengiant savo fizines galimybes (ir ne tik erdvėje, bet ir laike). Trečiasis etapas prasideda pasitelkus naująsias technologijas, padedančias įveikti atstumus ir pan., t. y. telefoną, telegrafą, internetą ir pan.
Tai, ką aptarėme, apibendrinti galime pasirėmę klasikine komunikacijos samprata, pagal kurią kiekvieną komunikacinį veiksmą galime aprašyti išskirdami šešis pagrindinius aspektus, kitaip – veiksnius:
a) kalbėtoją, arba adresantą – asmenį, kuris žodžiu ar raštu formuluodamas kalbinį pranešimą, turi tam tikslą ir siekia jį įgyvendinti (nors ir ne tik kalba);
b) klausytoją, arba adresatą, kuriam šis pranešimas skiriamas ir kuris jį aktyviai interpretuoja;
c) pranešimą, arba prasminį turinį, dar kitaip – informaciją – tai, ką garsinių ar rašytinių ženklų grandine kalbėtojo (adresanto) siekiama perduoti klausytojui (adresatui), išreikšta mintis;
d) referentus – tuos dalykus (objektus – žmones, daiktus, reiškinius ir pan.), apie kuriuos kas nors pranešama, komunikuojama;
e) kanalą – formaliąją komunikacijos priemonę, materialųjį pranešimo dėmenį, turintį įtakos visam pranešimui (gali būti skaidomas dar smulkiau nei vizualinis (rašytinė ar spausdintinė kalbos atmaina, suprantama rega) ar audityvinis (sakytinė, kitaip – garsinė, kalbos atmaina, suprantama iš klausos); pavyzdžiui, vienoks kanalas, kai bendraujame tradiciniais laiškais, kitoks – kai komunikuojame elektroniniais laiškais ar SMS; vienoks kaip kanalas yra lipnusis užrašų lapelis, kitaip – afiša, dar trečiaip – kai informacijos perdavimo kanalu tampa knyga – popierinė ar elektroninė).
